Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - gyvenimo ilgesio sūnūs ir dukros.
Jie ateina pas jus, bet jie ne iš jūsų,
ir net jei jie pas jus, jie jums nepriklauso.
Savo meilę jiems galite duoti, bet ne mintis,
nes jie savųjų turi.
Savo kūnuose priglausti galite, bet ne sieloje,
nes jų siela rytdienos namuose klaidžioja, kurių
negalit aplankyti nei susapnuoti.
Galite stengtis, kad jie į jus panašūs būtų, bet
nebandykite jų sukurti tokių pačių kaip patys esat.
Gyvenimas juk nejuda atgal ir vietoje nestovi.
Jūs kaip lankai, iš kurių vaikai paleidžiami
kaip gyvos strėlės.
Amžinybės kelyje šaulys gerai nutaikęs,
ištempė jus iš visos jėgos, kad jo strėlė
toli ir greitai skrietų.
Džiaukitės, kai jus tarsi lankus
šaulys ištempia rankose,
nes visiškai taip, kaip jam miela strėlė spėtrioji,
jis myli lanką, likusį delne.