Ugdydami vaikus, pastebime, kokie jie skirtingi. Pagal nervinės veiklos savybes vaikus galėtume skirti į tris tipus: judrūs, lėti - inertiški, silpni.

 Patirtis rodo, jog lėto, arba inertiško, tipo vaiko greičiau veikti neskatina aiškinimas žodžiais; judraus vaiko negalima slopinti, reikalauti ilgą laiką išlaikyti dėmesį arba silpno tipo vaiką džiuginti pokštais. Rezultatas priešingas: lėto tipo vaiko reakcijos bus slopinamos, judrus taps dar didesnis nenuorama nei anksčiau, silpno tipo - užsisklęs savyje. Žaidimų, mokomosios ar kitos veiklos metu reikia sudaryti sąlygas bendrauti vienodo tipo vaikams (Casper, Thomas, 1999; Giobel, Gliokler, 1998). Abu judraus tipo - pradžioje pabando jėgas, laipsniškai nurimsta. Kilus konfliktui nesąmoningai jaučia savo vienpusiškumą ir tas savybes, kurias reikia papildyti. Lėto tipo vaikai kartu būdami nusibosta vienas kitam ir patyrę tokį nemalonumą pagyvėja, tampa aktyvus, ima skatinti vienas kitą arba orientuotis į kitus vaikus. Silpno tipo vaikas džiaugiasi, kai draugas jį supranta - tai teikia vidinį nusiraminimą ir skatina atvirumą aplinkai, nes juo pasitikima. Teigiamos vaikų savybės stiprėja, jeigu pedagogas sugeba organizuoti bendrą veiklą, atsižvelgia į aukštosios nervinės veiklos ypatumus, skatina pažinti aplinką įgyti žinių, praktinių gebėjimų. Pedagogas išmoksta vadovauti įvairių tipų vaikams: judriam parodyti tvirtą savo būdą, pasiūlyti įdomią veiklą, greitai įsitraukti į lėtojo rutiną ir patirti subtilią gyvenimo pajautą.

Taikomos specialios metodikos. Judraus tipo vaikui pasakojama apie gyvūnus, jų nuotykius, duodami jo jėgoms gana sunkūs įpareigojimai, kuriuose gali panaudoti savo energiją, sukurdamas ką nors gražaus, suteikdamas malonumo aplinkiniams žmonėms. Priekaištais, draudimais, pykčiu vaikas ne nuraminamas, o tik dar labiau suaudrinamas. Tokio tipo vaikai mielai domisi sudėtinga veikla, kurioje sunkumus patiria dėl savo neatidumo, bet veikia greit, suvokia bendro darbo planą. Svarbiausias principas: galimybių vystymąsi nukreipti į pozityvią veiklą, neslopinti energijos pertekliaus. Priešingu atveju juos sunku nuraminti - išdykauja, neklauso, susiformuoja deviatyvus elgesys. Maitinant stebėti, kad nevalgytų daug saldumynų, nes tokie vaikai darosi itin neramūs.

Lėto aukštosios nervinės veiklos tipo vaikui gali pagelbėti jam mielas bendraamžis, kurį auklėtoja sudomina veikla. Lėtasis vaikas įsitrauks į veiklą dėl meilės ir vidinio domėjimosi draugu. Jis mėgsta muziką, patenkinančią harmonijos ir visybės poreikį.

Silpno tipo vaikui tinka klausytis liūdnų pasakojimų iš gyvūnų gyvenimo. Jis giliai išgyvena jų sunkumus ir ima suprasti, jog kitiems nėra lengva. Mėgsta klausytis suaugusiojo patirtų išgyvenimų. Uždaras dvasinis nusiteikimas silpnėja, kai vaikas, dainuodamas solo, piešdamas ar vaidindamas, savo veiksmus reiškia išoriškai. Šio tipo vaikui būtina nuolat valgyti saldumynus, kurie padeda kompensuoti jo nuolatinę nepasitenkinimo savimi nuotaiką.

Suaugusieji moko judraus tipo vaiką atsiprašyti, nurodžius, jog nenorėjo įskaudinti, bet taip jau atsitiko, negalėjo susilaikyti. Lėto tipo vaikas bendraamžio paprašo neskubėti, nes kitaip nesuspėja atlikti užduoties veiksmų. Toks būdas atskleidžia vaikui jo „aš" vienpusiškumą ir moko prisitaikyti prie aplinkos, pritaikyti savo savybes veikloje. Netgi menki įpareigojimai skatina judraus tipo vaiką susikaupti: atnešti puodelį vandens, arbatos, kompoto ir pan. arba įtempus visas jėgas atlikti smulkius darbelius. Jo iniciatyvą skatina kasdieninė ruoša, netgi nuolatinė, tuo pačiu laiku atliekama, maloniai nuteikianti pamėgta veikla. Jo valia tvirtėja dėl savo paties priimtų sprendimų, o ne dėl išorės prievartos ar aplinkybių. Nuolatinis pratinimasis skatina atkaklumą, pasitikėjimą savimi, domėjimąsi aplinkos daiktais, reiškiniais, gamta, žmonėmis, veikla bei nuolat klausinėti, kodėl tau patinka. Panašūs klausimai skatina atsiverti, suprasti kitus ir save, pažinti aplinkinę tikrovę.

Lėto tipo vaikas ilgesnį laiką ramiai pasėdėjęs nieko neveikdamas, patyręs nuobodulį, pradeda domėtis aplinka. Tuomet svarbu parodyti jam, jog jis gali daug įdomaus sužinoti. Siekimas, kad jo niekas nekliudytų, ramybės ir komforto noras skatina tingėjimą. Kiekvieną vakarą svarbu kartu su juo greitai aptarti visus dienos įvykius, tik nesidžiaugiant patirtais malonumais, užmiršus nemalonius prisiminimus. Vaiko inertiškumą panaudoti dvasiniam atkaklumui ugdyti. Ši pozityvi jėga yra visų gebėjimų pagrindas.

Silpno tipo vaikui svarbu suprasti gamtos ir žmonių gyvenimo aplinkybes, kuriomis kažkas nukenčia, žūva, negali vystytis. Susitapatinimas su skausmu, kitų kančiomis sudaro galimybes savo mintis nukreipti į kitus. Sistemingas pratinimas atitraukia vaiką nuo savęs gailėjimosi, savo nesėkmių aptarinėjimo, skatina norą ir mokėjimą pagelbėti aplinkiniams žmonėms. Įsigyvenimas į kitų problemas, jų reikmes ir nemalonumus jaučiamas, tarytum tai atsitiktų, vyktų su juo pačiu.
 
Suaugusiojo užduotis ugdymo procese, anot L. Vy-gotskij (1956), - numatyti tam tikrą vaiko vystymosi erdvę, kurioje vaikas sugeba veikti pats, ir tą erdvę skiriančią ribą, už kurios vaikui jau reikalinga suaugusiųjų pagalba. Auklėtojas „užpildo" tą erdvę savo žiniomis, veiksmais, kurių tam tikrą išsivystymo lygį pasiekęs vaikas pats dar nesugeba atlikti. Po to padeda vaikui siekti aukštesnės išsivystymo pakopos ir kartoja viską iš naujo. Tai pakopinio ugdymo idėja, kurios esmė yra skatinti vaikų pažinimą.

Auklėjant vaikus nereikia stengtis keisti aukštosios nervinės veiklos tipinių savybių pagal vieną pavyzdį. Suaugusieji privalo plėtoti tuos veiksmų būdus, kurie atitiktų ryškiausias vaikų ypatybes. Ugdymas bus sėkmingas tik atsižvelgus į individualias vaiko ypatybes. Įvairiais būdais reikia stengtis įgyvendinti ugdymo uždavinius ir kartu skatinti individualius vaiko gebėjimus bei polinkius.


Šaltinis: Vaikas ir aplinka. Ruzgienė Alysa, Sada Petružienė. 2005, Klaipėda. Klaipėdos universiteto leidykla.