Baigiantis vasarai, kai gamta vis ryškiau parodo, kad artėja ruduo, ne vieną mokytoją nusmelkia nerimas. Nerimas dar didesnis, kai vėl lauki pirmokų. Su kokiais mokiniais susitiksiu? Ar rasiu bendrą kalbą su jais, jų tėveliais? Tačiau vos pradėjusi bendrauti su vaikais, pamačiau smalsias jų akis, begalinį norą mokytis. Dažniausiai visi vaikai nori eiti į mokyklą, nes tai nauja patirtis, jaučiasi svarbūs, tikisi surasti naujų draugų, siekia pažinti mokytojus, didžiuojasi naujomis mokymosi priemonėmis. Taip pat vaikus neretai lydi ir nerimas. Juk viskas keičiasi. Nuo šiol aplinkui nauji žmonės, nauja aplinka. Todėl vaikams neretai prireikia nemažai dvasinių ir fizinių pastangų.

Pirmosios dienos vaikams mokykloje – tai suvokimas, kad laikas mokykloje skirstomas nuo skambučio iki skambučio. Kad yra pertrauka ir pamoka. Pamokai reikia pasiruošti, o po pamokos susitvarkyti. Pamokoje neužtenka tik sėdėti, bet reikia ir galvoti, rašyti ir atlikti kitas užduotis. Dažniausiai tie, kuriems lengvai sekasi mokykloje mokytis, yra savarankiški, nėra pasyvūs, noras mokytis nedingsta visus ketverius metus. Nusivilimą patiria tie, kurie  mano, kad viskas pasiekiama labai lengvai ir tie, kurie patyrę pirmąsias nesėkmes, praranda pasitikėjimą savimi. Todėl svarbu vaiką skatinti pasitikėti savo jėgomis, drąsinti. Pasitikintys ir teigiamai save vertinantys vaikai daug lengviau išgyvena neigiamas emocijas, jaučiasi saugesni. Tai padeda ryžtingiau siekti tikslo.

Galiu pasidžiaugti, kad į mano klasę susirinko šaunūs vaikai. Pusė klasės vaikų atėjo iš priešmokyklinės grupės, likusi dalis vaikų – iš įvairių ugdymo įstaigų. Smagu, kad nuo pirmų dienų gana gražiai bendrauja. Vaikai yra labai skirtingi. Jau ryškėja, kurie linkę vadovauti. Aiškiai matyti, kad keli vaikai yra labai ramūs, neieškantys sau draugijos. Vienas berniukas yra hiperaktyvus. Kelios mergaitės yra labai judrios ir greitai sugeba sukelti sumaištį klasėje. Praėjo dar ne daug laiko, todėl geriau pažinti vaikus jo tikrai neužteko. Tuo labiau sunku, ką nors pasakyti apie mokinių tėvelius. Svarbiausia, kad jie nepaliktų auklėti savo vaikelių vienai mokytojai, nes šiais laikais neretai tėvai pamiršta savo pareigas ir mano, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą viskuo pasirūpins mokytoja. Tik dirbdami ir rūpindamiesi kartu padėsime pirmokui tobulėti, augti naujoje aplinkoje – mokykloje.


Mokytoja pradėjo sunkų ir atsakingą darbą – ugdo naują mažųjų kolektyvą, tuo pačiu ugdo kiekvieną asmenybę. Mes ir toliau norėsime žinoti, kaip sekasi pedagogei, su kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais susiduria mokydama pirmokus. Lauksime rašinio tęsinio bei naujų pamąstymų.

Gal ir Jūs susidūrėte su panašia situacija, turite ką papasakoti, pasidalinkite savo mintimis. Laukiame Jūsų komentarų!