Kalbą, kaip suaugusio ir vaiko tarpusavio bendravimo vaisių, aiškino rusų psichologas L. Vygotskis (1896-1934). Pirmieji vaiko žodžiai yra bendravimo veiksniai, jie atsiranda tik socialinėje erdvėje. Autorius pabrėžia svarbų nenuginčijamą faktą – kalba yra bendrų vaiko ir suaugusiojo pastangų pasekmė. Vaikas nori bendrauti, suprasti, kas jam sakoma, suaugęs nori padėti vaikui išmokti kalbėti.  Dažnai tėvai neįvertina vaiko galimybių: kai kurios motinos mažai kalba su savo vaikais tik todėl, kad netiki, jog mažas vaikas gali klausytis ir bendrauti. Tačiau yra įrodyta, kad ankstyvas tėvų kalbėjimasis su vaiku labai skatina jo pažintinę bei kalbos raidą.

Kalbos psichologijos atlikti tyrimai padėjo įvertinti įvairių kultūrų vaikų kalbą. Paaiškėjo, kad visame pasaulyje tėvai kalba su vaikais, naudodami tam tikrą intonaciją, tarimą ir žodyną. Jie intuityviai kuria vadinamąją motinišką kalbą, kad būtų lengviau bendrauti su vaikais. Sunkiai ištariamus žodžius tėvai pakeičia savitais pasakymais (pvz: „tū-tū“ vietoj žodžio „traukinys“). Psicholingvistai tiria tėvų ir vaikų tarpusavio sąveiką, fiksuodami ir vienų, ir kitų pasakymus. Motiniška (vaikiška) kalba formuojasi bendraujant, mėginant susikalbėti tėvams ir vaikams. Tuos vaiko žodžius tėvai įsimena, supranta jų reikšmę ir gali vartoti kalbėdamiesi su savo vaikais. Daugelyje šeimų susiformuoja specifinis vaikų ir tėvų sukurtų žodžių, suprantamų tik jiems, žodynas. Dažnai viso pasaulio motinos ir tėvai, kiti artimieji, net pašaliniai asmenys su vaikais bendrauja motiniška kalba. Taip trejų metų vaikai kalbasi su savo „vaikais“- lėlėmis ir su jaunesniais už save broliukais bei sesytėmis.

Chomsky teigia priešingai, kad dauguma tėvų savo vaikams sako aiškius bei gramatiškai taisyklingus sakinius. Kalbėdamiesi su vaikais tėvai trumpais ir aiškiais sakiniais išreiškia tai, kaip supranta vaiko ne visiškai ištartus žodžius ar sakinius. Tokiame pokalbyje vaikas yra aktyvus dalyvis, atsakantis į motinos ar tėvo užduotus klausimus ir išreiškiantis savo poreikius. Motina, taisyklingai išreikšdama vaiko ne visiškai pasakytas mintis ar neaiškiai ištartus žodžius, leidžia jam mokytis. Šiai minčiai pritaria ir Maria Furst (2000). Ji rašo, kad vaikai iš pradžių kalba „savo“ kalba arba artistine kalba, kurios simboliai visuotinai nėra priimti. Šeimos nariai tokią vaiko kalbą supranta. Tačiau, anot autorės, kad vaikas išmoktų tiksliai reikšti savo mintis ir galėtų bendrauti su aplinka, suaugusieji neturėtų kalbėti su vaiku „jo“ kalba bei mėgdžioti jo „žodžių“, kurie tik laikinai užpildo kalbos spragą. Spontaniška vaiko veikla sudaro palankias sąlygas ugdyti kalbą ikimokykliniame amžiuje. „Klausimų amžiuje“ (antroji trečiųjų metų pusė) vaikas plečia savo žodyną žodžiais, kuriais jam atsakoma į nesibaigiančius klausimus. Jei į juos neatsakoma, vaikas pamažu liaujasi klausinėti. Tuomet kalba formuojasi lėčiau, procesas sutrinka.

Tobuliausia bendravimo priemonė yra kalba. Vaikui labai svarbi ne tik mokykloje, bet ir namie įgyta patirtis, pastaroji gali veikti stipriau. Vaikai tų šeimų, kur dažnai kalbama, aptariami įvairiausi įvykiai, gali geriau atlikti su kalba susijusias užduotis, negu tie, kurių šeimose emocijos reiškiamos gestais, o pokalbį prie pietų stalo pakeičia televizija. Pokalbiai tarp tėvų ir vaiko turi būti gyvenimiški, argumentuoti, tinkami to amžiaus vaiko mąstymo lygiui. Su vaikais reikia kalbėti kaip su savo lygiais. Nes jie daug daugiau supranta, negu mums gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Kalbėjimas iš jėgos pozicijos“, įsakmus moralizavimas, atvira ir plika didaktika duoda labai menkus rezultatus, o kartais gali nuteikti vaiką priešiškai. Todėl elementarus pedagoginis pasiruošimas yra būtinas kiekvienam tėvui ir motinai. Geriausiai vaikų individualybę ugdo jiems paliktas atsakingumo jausmas. Vaikai patys turi imtis atsakomybės už savo mintis, žodžius ir darbus.

„Klausymasis – tai bendravimo aktas, kuriam būdingas abipusis kontaktas“ (K.Miškinis). Vaikai apie kalbėjimą ir klausimąsi dažniausiai susidaro nuomonę iš tokių pasakymų: “Nurimk“, „Nepertraukinėk suaugusiųjų“, „Žiūrėk į mane, kai aš su tavim kalbu“, „Nesiginčyk“, „Užsičiaupk“ ir pan. Tokie pasakymai perša vaikui mintį, kad kalbėjimas reiškia viršenybę, o klausymasis asocijuojasi su bejėgiškumu, paklusnumu. Jei tėvai kalbėdami pertraukia vienas kitą, abu kalba vienu metu, negerbia vienas kito nuomonės, nuolat barasi ir nesupranta vienas kito jausmų, tai vaikas ima kopijuoti tokį jų elgesį. Todėl daugelis nesutarimų šeimose ir įvyksta, kai nenorima ar nemokama išklausyti.

Autorė psichologė Laima Radavičienė


Kviečiame Jus pasidalinti savo mintimis apie ankstyvąjį vaiko ugdymą šeimoje, apie kalbos pradžiamokslį. Papasakokite, kaip sekasi Jūsų vaikui, su kokiomis sėkmėmis ir kliūtimis susidūrėte, o gal turite naudingų patarimų? Laukiame Jūsų komentarų ir kviečiame bendradarbiauti!