|
Ar aš gera mama? Ar aš geras tėvas? Ar mudu perduodame vaikams tikrąsias vertybes, ar tinkamai juos auklėjame? - tėvams kyla daugybė klausimų. Vargu, ar į juos galima atsakyti vienareikšmiškai. tačiau gaires, kurios padėtų tėvams patiems įvertinti savo bendravimo su vaikais kokybę, nubrėžti galima.
Taip aktyviai kaip dabar tėvai dar nėra domėjęsi vaikų auklėjimu. Atrodo, viskas gerai, ko čia daugiau ir norėti, bet tėveliams neramu. Jie kapanojasi audringoje patarimų jūroje vieni: psichologai rekomenduoja vaiką auklėti vienaip, kiti - kitaip. Viename žurnale pateikiamas specialisto A požiūris, kitame siūloma absoliučiai priešinga specialistės B nuomonė. Matematikos mokytoja pataria sūnų labiau spausti prie mokslų, klasės vadovei atrodo, kad vaikas autoritetingų tėvų ir taip pernelyg užguitas... Ko klausyti? O gal neklausyti nieko? Pernelyg apsišvietusiems tėvams sunku išlaikyti vienodą auklėjimo stilių. Kartkartėmis, perskaitę kokio vaikų psichiatro Y patarimus, jie nutaria jį pakeisti. Na, pakeičia. Po kurio laiko paaiškėja, kad naujosios „žaidimo taisyklės" netenkina nei jų pačių, nei vaikų. Ką daryti? Grįžti prie ankstesnio auklėjimo? Vaikai sutrikę. Tėvai vis mažiau pasitiki savimi ir vėl ieško paguodos žurnaluose, internete ar literatūroje. Juk reikia atrasti tokį auklėjimo būdą, kuris tiktų tiek vaikams, tiek jiems patiems. Mat kad ir kokie talentingi ir atsidavę gimdytojai jie būtų, jų asmenybės ir polinkiai vis tiek pasireikš - išlįs kaip yla iš gerai užveržto maišo. Todėl kur kas geriau jau nuo pat pradžių jų neignoruoti.
Be to, tėvams turi rūpėti ne tik vaiko auklėjimas. Pirma, jie - pora, kuri saugo ir puoselėja tarpusavio ryšį. Antra, jie - brandūs žmonės, atsakingi už harmoningą šeimos gyvenimą ir kiekvieno jos nario (ir savo pačių) laimę bei šviesią ateitį. Kad ir kokį auklėjimo būdą pasirinktumėte, pravartu atsiminti patį svarbiausią dalyką: tėvų valdžia reikalinga ne bausti. Ji padeda siekti, kad vaikai laikytųsi taisyklių ir paisytų draudimų. Tik tam ją ir verta naudoti, o ne savo autoritetui tvirtinti ar panašiems „malonumams". Tėvai neturi (ir negali) būti neklystantys ir tobuli. Svarbiausia - jie turi savo pavyzdžiu parodyti vaikams, kaip drąsiai ir atvirai pasitikti kylančius sunkumus ir juos įveikti. Ir nesvarbu, ar tai jų tarpusavio santykių problemos, ar santykių su vaikais, ar išorinio (ne šeimos) pasaulio.
"TĖVIŠKASIS" AŠ IR JO VERTINIMAS
Knygos „Supraskite, kokie tėvai esate" autorė psichoterapeutė Anne-Catherine Pernot-Masson teigia, kad yra vienintelis būdas suvokti, kokie tėvai esate ir kokie galite būti. Reikia užduoti sau esminius gyvenimo klausimus, pažinti savo vertybes, lūkesčius, nustatyti sritis, kurios kelia daugiausia rūpesčių. Pavyzdžiui, gal jums taip baisu prarasti autoritetą, kad net į mažiausią grėsmę reaguojate pykčiu? Gal taip norite būti mylima (-as), kad atleidžiate ir leidžiate vaikams viską?
Opi auklėjimo sritis - tėvų lūkesčiai. Pravartu kartkartėmis juos „pasitikrinti": ar jūsų lūkesčiai vis dar realūs? Ar jie neslegia vaikų, ar leidžia pasireikšti jų asmenybei ir tikriesiems talentams? Gal tie lūkesčiai - tai jūsų pačių nerealizuotos svajonės, kurių įgyvendinimą norisi užkrauti vaikams? Pavyzdžiui, apvalaina dukrelė vargu ar taps dailiausia miesto mergina (tačiau gali tapti puikia darželio auklėtoja!); gamta susidomėjęs vyresnėlis nenudžiugs užrašytas į informacinių technologijų būrelį. Ir visai vaikams nesvarbu, kad jų mama jaunystėje troško būti manekene (kuria taip ir netapo), o tėtį traukė technika. Savo kompetencija abejojantiems tėvams psichoterapeutė A. C. Pernot-Masson pataria: „Būkite tas, kas esate; gyvenkite pagal tas vertybes, kurios jums brangios. O jei situacija šeimoje ims kelti rūpesčių, nepamirškite, kad niekada nevėlu viską pakeisti."
Šaltinis: "Psichologija Tau", 2008 m. lapkritis / gruodis, p.34-38.
|