TĖVO IR MOTINOS VAIDMENYS

Anksčiau viskas buvo vienareikšmiška ir aišku: tėvas nubrėžia bendras auklėjimo gaires („Sūnus turi būti ne lepšis ir nevengti sunkaus darbo"), mama yra atsakinga už kasdienį „smulkųjį" auklėjimą („Pavalgei - nebūk paršelis, ačiū pasakyk!"). Jei kas nors kur nors stringa, tėvas ryžtingai ima vadeles j savo rankas ir šeimos vežimą pakreipia ten, kur jam atrodo teisinga.
Dabar - XXI amžiuje motinos ir tėvo vaidmenys auklėjant vaikus beveik vienodi. Todėl nenuostabu, kad konfliktai kur kas dažnesni, o nesutarimų dėl vaiko auklėjimo kur kas daugiau nei mūsų močiučių laikais. Tiek tėtis, tiek mama gali antrąją pusę peikti dėl per didelio griežtumo, per mažos atsakomybės, vaiko lepinimo, „perglobojimo" etc. Tokie tėvų nesutarimai leidžia vaikams pasirinkti tai, kas jiems atrodo geriausia. Jei mama „minkštesnė", paauglė būtent jos, o ne griežto tėvo, prašysis išleidžiama į diskoteką. Jei tėvas lengviau pasiduoda įkalbinėjimams, penkiametis tikrai ne mamai zys, kaip nori šuniuko. Atrodo, kad tokia laisvė vaikams - didelis malonumas?.. Priešingai - jiems neramu. Mama „žaidžia" pagal vienas taisykles, tėtis - pagal kitas, o kaip elgtis vaikams? Vaikų širdelėje kylantį nerimą dažnai lydi kitos problemos: atsikalbinėjimas, irzlumas, apatija, agresija. Vienas iš galimų tokios problemos sprendimų, anot A. C. Pernot-Masson, tai auklėjimas paeiliui: vieną savaitę (arba dvi savaites, arba mėnesį) mama būna „pagrindinė auklėtoja", kitą tokį patį laikotarpį - tėvas. Kitas variantas tėvai susitaria jokio sprendimo dėl vaiko nepriimti tol, kol nepasitars vienas su kitu.
Kitokia vaikų iš išsiskyrusių šeimų situacija - čia visos „žaidimo taisyklės" vienose rankose ir be išimčių taikomos kasdien. A. C. Pernot-Masson vienišiems tėvams ar mamoms pataria nesistengti kompensuoti nesančio gimdytojo - vis tiek tai nepavyks, tik sukels nereikalingą įtampą. Verčiau gyventi pagal savas vertybes, savu ritmu, įsiklausant į savo ir vaiko poreikius.

AUTORITETAS

Problema. Jums nepavyksta išsikovoti deramos pagarbos, nors dažnai griebiatės įvairiausių grasinimų (kurių dauguma taip ir lieka neįgyvendinti) arba stengiatės sukurti kuo griežtesnes taisykles. Pirmuoju atveju auklėjimo taisyklės keičiasi pagal jūsų nuotaiką, antruoju - griebiatės prnelyg griežtų bausmių, kurios nė iš tolo neatitinka "nusižengimo masto". Kontroliuojate, ką vaikai veikia, kur ir su kuo eina.

Jums reikėtų žinoti, kad tušti grasinimai sukelia konfliktus (kai valdžia realiai netaikoma, dėl jos vyksta nuolatinė kova - taip ir prasideda vaikų atsikalbinėjimas, zirzimas, neklausymas). Per didelis autoritariškumas ir kontrolė taip pat nėra gerai, ypač bendraujant su paaugliais - jiems tada kyla natūralus noras priešintis. Mažus vaikus perdėta kontrolė veikia kiek kitaip - bendravimas su jais laikantis jėgos ir galios pozicijos ("Aš žinau viską, o tu nežinai nieko") didina vaikų pasyvumą. Jie nepasitiki savimi - juk nepriima jokių sprendimų, o kai jų nedarai, nėra pagrindo formuotis pasitikėjimui savimi.

Patarimas. Autoritetas - ne valdžios, o atsakomybės sinonimas. Tėvų autoritetas - tai jų gebėjimo priimti sprendimus ir ryžtingai įgyvendinti tai, kas jiems atrodo tikra, teisinga ir būtina vaiko vystymuisi, rezultatas. Bendrai aptartos taisyklės turi būti taikomos visiems šeimos nariams. Jas kuriant reikia atsižvelgti į tėvų vertybes, įsitikinimus bei vaiko asmenybę. Tėvai bendradarbiauja su vaiku - klausia jo nuomonės, patarimo, tačiau sprendimą priima ir įgyvendina patys. Kodėl gi šeimyninių pasitarimų vienu ar kitu klausimu nepaversti tradicija? Tegu šeimos nariai paeiliui išsako savo nuomonę, kritikuoja, reikalauja, o po to tėvai, pasitarę tarpusavyje, priima ir paskelbia sprendimą, kuris yra privalomas visiems.

Pasitikrinkite!