 |
|
Problema. Apie savo vaiką norite žinoti viską - kur buvo, ką kalbėjo ir ką valgė, ir ką planuoja veikti rytoj, ir kodėl sąsiuvinių paraštėse pradėjo piešti voriukus, nors iki tol piešė gėlytes. Panašu, kad painiojate tarpusavio pasitikėjimą su pernelyg dideliu (ir dėl to dusinančiu) artumu. Dusinantis artumas šeimos gyvenime gali turėti dvi išraiškas: hiperatvirumo („Šeimoje negali būti jokių paslapčių, jokių nutylėjimų!") arba hiperprieraišumo („Aš nuolat šalia. Aš viską apie tave žinau!"). Abiem atvejais negerbiama kiekvieno šeimos nario teisė į asmeninę erdvę. Kartais pernelyg didelis artumas šeimoje peržengia pavojingą ribą - vaikai mato intymų tėvų gyvenimą, girdi jų, kaip poros, konfliktus, arba turi išklausyti mamos išpažintis apie tai, koks jų tėvas „liaušys" lovoje. Tėvai su savo asmeniniu gyvenimu įsiveržia į vaiko erdvę, dažnai nepalikdami jam nei fizinės, nei emocinės galimybės atsitraukti ir išvengti „malonios patirties". Vaikui tokie dalykai neišeina į gera - jam sunku tapti nepriklausomam, pasitikėti savimi, gali atsirasti emocinių ar seksualinių problemų.
Patarimas. Teks pripažinti, kad šeimą sudaro atskiri (ir, beje, skirtingi!) individai. Ir gerbti kiekvieno iš jų asmeninę erdvę - tiek psichologinę, tiek fizinę. Teks išmokti gerbti vaiko paslaptis ir leisti jam jų turėti. Svarbu, kad vaikas turėtų savo asmeninį kampelį, galėtų rinktis, kokius drabužius nori vilkėti. Jam, ne kam kitam, priklauso jo kūnas, mintys ir jausmai. Jis turi teisę juos išreikšti arba nuslėpti. Atsisakykite minties žinoti apie jį viską - tai niekada nepavyks, o jei aktyviai to sieksite, dar ir prarasite vaiko pasitikėjimą. Ir dar: vyro ir žmonos gyvenimas neturi būti painiojamas su tėčio ir mamos gyvenimu. Jokiu būdu. Net apie skyrybas vaikui pranešama nesigilinant į poros santykių peripetijas - daugiau dėmesio šiuo atveju reikėtų skirti vaiko ateičiai, norams, baimėms aptarti.
Pasitikrinkite!
-
Ar uždarote duris į miegamąjį? Jei taip, tai ar prieš įeidami vaikai pasibeldžia? Miegamasis - privati tėvų teritorija. Vaikams neturi būti kategoriškai draudžiama ten eiti ar lipti į tėvų lovą, tačiau jie turi būti išmokyti gerbti tėvų privatumą. Pvz., atdaros durys - ženklas, kad galima ramiai užeiti; uždarytos - geriau reikia belstis.
-
Ar leidžiate vaikams imti savo popierių, rašiklius, žirkles ir panašius daiktus? Ar vaikai visada juos grąžina Į vietą? Leisti, be abejo, galima, tačiau vaikai privalo išmokti gerbti jūsų tvarką ir padėti daiktus į vietą. Beje, ir jums teks gerbti vaiko erdvėje esančią tvarką.
-
Ar jums atrodo, kad „gera šeima" viską ir visuomet daro drauge? Jei taip, tuomet rimtai pamąstykite, ar tokia filosofija neužgožia kiekvieno šeimos nario individualių poreikių.
-
Ar kur nors kada nors keliaujate be vaikų? Kuriam laikui išvykstate? Ar dažnai? Ar sugebate pasinaudoti malonia atokvėpio valandėle? O gal kaltės jausmas („Ir kokie mes tėvai, kad savaitei palikome vaikus močiutei ir auklei?") paima viršų? Jei norite išsaugoti savo - vyro ir žmonos, meilužių, draugų - ryšį, turite rasti rūpinimosi vaikais ir rūpinimosi vienas kitu pusiausvyrą.
Šaltinis: "Psichologija Tau", 2008 lapkritis / gruodis, p. 34-38.
|
|
