Jokios agresijos?

Pažįstu žmonių, tvirtinančių, kad jų šeimose nėra jokios agresijos. Tai dar vienas nesusipratimas. Agresija, kaip ir baimė, yra visuomet, tik nereikia bijoti pažvelgti jai į akis. Tai natūralus jausmas, kai vaikas turi išmokti įveikti savo baimę. Ką jam daryti, kaip jos atsikratyti, kaip bauginančius dalykus paversti nuspėjamais? Kai tai, kas svetima, tampa pažįstama, baimė išgaruoja. Jausmų negalima palikti be atsako, jų nepaisyti – didelė klaida. Tai, kas svetima (kaip netikėtai užklupusi liga), ir baugina, ir kelia smalsumą. Prisiartindami (t.y. įveikdami pirmąją natūralią reakciją – sprukti), klausdami, ieškodami atsakymų mes ir mėginame susipažinti.

Tie, kurie tvirtina, esą jų šeimoje nėra agresijos, labai nustebtų suvokę, jog jose labai mažai ir meilės, ji šaltai, subtiliai taupoma, o tai – pats baisiausias agresijos pavidalas. Čia ignoruojama pernelyg daug dalykų: nusuktas žvilgsnis (reiškiantis nusigręžimą nuo tikrovės, jausminės – taip pat), mirksinčios akys (nemalonių faktų akivaizdoje), mėginimai išvengti priešpriešos... Nenoras matyti, nereagavimas vaiko akyse tolygus agresijai. Tai apgaulė, nepadedanti nei sukurti, nei palaikyti normalių santykių.
Kartais reaguojama “žaibolaidžio” principu: išardoma lėlė, (atsitiktinai) sudūžta koks daiktas... Užmirštama, ką kitas sakė, ar “ne visai taip” suprantama (tolygu meilės atėmimui). Sustingusi, atlaidi, supratinga šypsena reiška taip pat ne ką kita. Visais šiais atvejais kito žmogaus jausmai nesulaukia atsako.

Agresija nebūtinai destruktyvi

Agresija yra natūralus, kiekvienam žmogui įgimtas instinktas. Kai kuriems tėveliams sunku patikėti, kad tai tinka ir jų vaikui. Tačiau agresija nebūtinai turi būti destruktyvi. Visiškai natūralu, kad vaikas, kaip ir kita gyva būtybė, stengiasi ginti savo norus, tikslus, teritoriją, tik nereikia pamiršti, kad agresija – tai instinktas, o ne išorinių aplinkybių ar įtakų rezultatas. Šį instinktą skatina hormonai. Įdomu, kad vienokių hormonų išsiskyrimas sukelia vienokios rūšies agresiją, kitokių – kitokios. Vienokią agresiją gimdo medžioklės instinktas; jos tikslas – užpulti ir nužudyti; tai aktyvi, iniciatyvi agresija. Kitų hormonų sukeliamos agresijos paskirtis – gynyba. Tai pasyvioji agresija, skatinanti žmogų ginti savo teritoriją, nuosavybę, šeimą, gyvybę ar ketinimus. Ši agresijos forma yra latentinė ir pasireiškia tik susidūrus su keliančiu grėsmę išoriniu dirgikliu. Kai nėra dirgiklio, išnyksta ir agresija. Taigi, pirmoji agresija – aktyvus instinktas, patenkinamas pasiekus tikslą (sumedžiojus grobį). Antroji, gynybinė, agresija išsisklaido praėjus pavojui.

Kai dėl kokių nors išorės veiksnių nutraukiamas pradėtas tikslingas judesys, kiekvienas žmogus neišvengiamai reaguoja agresyviai. Tarkime, vaikas mėgina pasiekti kokį nors daiktą, o mama neleidžia. Jo reakcija iškart bus agresyvi: ims rėkti, verkti, mataruoti rankomis ir kojomis.

Šaukdami žaidžiantį vaiką (pavyzdžiui, valgyti) mes taip pat pertraukiame jo tikslingus veiksmus. Jis turi liautis žaidęs, o tai, suprantama, gali rimtai supykdyti. Beje, ir tėtis, ir mama reaguoja nė kiek ne kitaip, kai kas nors pertraukia įdomų užsiėmimą. Kadangi vaikai nuolatos kuo nors užsiėmę, agresyvūs impulsai jiems kyla kur kas greičiau ir dažniau, ypač tarpusavyje. Taigi, užuot mėginę atplėšti vaiką nuo įdomaus užsiėmimo, mes, suaugusieji, turėtume įsisąmoninti šį reiškinį ir atsižvelgti į mažylio interesus. Su vaikais irgi galima susitarti. Jie tokie patys žmonės kaip ir mes, jie irgi turi savo teises. Pavyzdžiui, prieš pietus būtų galima pranešti: “Pasistenk pamažu baigti, kad netrukus galėtume valgyti!”. Svarbu tik perspėti iš anksto, kad vaikas turėtų laiko iš lėto atslūgti.

Nutraukę vaiko judesį, kuris mums atrodo pavojingas, turime būti pasirengę agresyviai reakcijai. Agresija yra natūralus būdas reaguoti į tikslingų judesių trukdžius. Jei nepadeda ir ji, o nieko geresnio vaikas nesugalvoja, jį užplūsta nusivylimas.

Agresija ir žaidimai

Berniukų agresija ryškesnė nei mergaičių. Jiems svarbiausia – laimėti. Kova, vyravimas – svarbiausios berniukiškų žaidimų sudėtinės dalys; tai, galimas daiktas, susiję su pirmykščio žmogaus medžioklės instinktu. Agresyvaus impulso tikslas – pergalė.

Mergaičių agresija susijusi veikiau su savigyna, nors tai nereiškia, kad jos negali aršiai kautis dėl pergalės ar elgtis agresyviai. Bet toks elgesys mergaitėms nėra labai būdingas.

Prisitaikymo dėsnis

Tik prisitaikydami prie aplinkos galime pažaboti savo instinktyvią agresiją. Jei prisitaikau prie aplinkybių, vadinasi, iš esmės jas priimu. Tai savotiška adaptacija. Galima prisitaikyti prie žmogaus ar grupės, priimti kitas žaidimo taisykles ar kitų socialinės grupės narių nuostatas. Visa tai slopina agresyvų elgesį.
Prisitaikyti prie įvykių ir aplinkybių yra socializacijos pagrindas. Tik prisitaikydami, t.y. priimdami žaidimo taisykles, pripažindami faktus, mes galime išgyventi kaip grupė. Kūno kalba mums padeda parodyti kitiems, kad esame pasirengę prisitaikyti.

Kovoti ar sprukti?

Vaikų agresijos signalai tokie pat kaip ir suaugusiųjų: tiesi stovėsena, pakelta galva. Žvilgsnis sutelktas, intensyvus, nukreiptas tiesiai į priešininką. Sutraukti antakiai rodo, kad žmogus stengiasi susitelkti į savo nemalonumų priežastį, t.y. priešininką. Toks susitelkimas sukelia grandininę reakciją. Sprandas sustingsta – jokie pašaliniai dalykai neblaškys dėmesio.

Kumščiai sugniaužti – visai kaip suaugusiojo. Galima pastebėti įdomų dalyką: visi veido bruožai nutįsę žemyn, tarsi visą energiją vaikas mėgintų pritraukti prie žemės, ant kurios stovi. Agresijos akimirką žmogus tvirčiau atsiremia į žemę – rengiantis kovai tai tiesiog būtina.
Rengdamasis bėgti, priešingai – žmogus prima giliai įkvėps ir atsistos taip, kad būtų kuo lengviau atsiplėšti nuo žemės. Juo silpniau stovi, tuo lengviau bėgti (ir nuo nemalonios situacijos, ir nuo tikrovės apskritai).

Tad kuo netvirčiau žmogus stovi, tuo mieliau jis pabėgtų. Tas, kuris stengiasi sutvirtinti savo pozicijas (tai liudija ir nukarę žemyn veido raumenys), aiškiai parodo, kad trauktis neketina.

Šaltinis: Samy Molocho. Vaikų kūno kalba. Alma littera, 2006.