Bendravimas - viena iš galimybių žmogui išreikšti save, augti, išlikti. Nuolat bendraujame darbe, gatvėje, namuose, bendraujame telefonu, internete. Turbūt retai susimątome, kaip būtų, jei negalėtume jokia forma bendrauti su kitu žmogumi, jei negalėtume išsakyti savo nuomonės, pasidžiaugti, smalsauti, pykti, jei netektume galimybės būti išklausyti ir suprasti. Tada prarastume galimybę patirti žmogiško artumo jausmą.

Tiesa, bendravimas ne visada džiugina. Ypač skaudu, kai su bendravimo problemomis susiduria vaikai, paaugliai. Tada reikalinga pagalba - geriausiai suaugusiojo, išmintingo, artimo žmogaus pagalba. Arčiausiai vaiko visada yra šeima, tėvai. Skyrę dėmesio, jie gali padėti. Nuoširdus bendravimas, artumas, netgi žaismingumas dažnai nemalonią situaciją užglaisto, leidžia vaikui pačiam apsispręsti, prisiimti atsakomybę. Žinoma, ir patiems suaugusiems būna nelengva apsispręsti: kaip teisingai įvertinti situaciją, kokiu tonu reaguoti, kaip neįkyriai pakomentuoti, parodyti išeitį.

Įdomių bendravimo situacijų pavyzdžių pateikia knygos “Kaip kalbėti , kad vaikai galėtų mokytis - namie ir mokykloje” autorės A. Faber ir E. Mazlish . Pateikiame  keletą ištraukų.

1. “Šiame pasakojime pamatysite, kaip sūnus motinai parodė savo „nevykusį" darbą ir kaip mama sugebėjo rasti būdą parodyti jam, ką berniukas padarė gerai.

Polas nebuvo labai geras mokinys. Jis norėjo įdėti mažiausiai pastangų per trumpiausią laiką tik tam, kad „praslystų". Vieną popietę jis parėjo namo ir sustojo prie durų. Vos pažvelgusi j jo veidą, sunerimau. „Kas atsitiko?" - paklausiau.

Jis atsakė: „Aš įspyriau j garažo duris". Buvau sukrėsta, „Tyčia?"- paklausiau. „Neparašiau algebros testo! - prasitarė jis. - Bet aš stengiausi! Šį kartą tikrai stengiausi. Aš mokiausi, bet neparašiau".

Jam aiškiai buvo labaį skaudu, tad nusprendžiau, kad dabar ne laikas kalbėti apie garažo duris. Labai jį užjaučiau. Metų metus jo tėvas ir aš raginome jį daugiau pasimokyti, labiau pasistengti, ir pagaliau jis tai padarė. Jis nuoširdžiai bandė pasiekti geriausią rezultatą, o viskas pakrypo taip, kad gavo patį blogiausią įvertinimą. „Ar nesiruoši manęs bausti?"- paklausė jis. Nežinojau, ką atsakyti. Tiktai jaučiau, kad turiu laikytis kurių nors man žinomų metodų, kad abu kartu „nenuskęstume". Pabandžiau paklausti: "Ar parsinešei namo testą?"

Iš kuprinės jis ištraukė lapą ir numetė ant mano lovos. Lapo viršuje buvo brūkštelėta septyniolika balų. Peržiūrėjau testą ir pabandžiau išsiaiškinti, kas buvo negerai. Aš pasakiau: „Polai, matau, kad esi nusiminęs, bet prašau man kai ką paaiškinti. Štai pirmasis pavyzdys, kurį išsprendei teisingai. Kaip tu gavai atsakymą?"

Polas man aiškino ilgą ir sudėtingą sprendimą - kažką apie daugianarių vertimą dvinariais. Stengiausi sekti jo mintį, bet nesugebėjau. Kai jis baigė, pasakiau: „Vadinasi, tu supratai teoriją, nors aš ir nieko nesupratau, todėl turėjai suprasti ir likusius penkis pavyzdžius, kadangi sprendimo eiga buvo teisinga. Kokias klaidas padarei likusiuose keturiuose?''

Polas pasilenkė prie darbo ir pasakė: „Šiuose dviejuose vietoje dalybos panaudojau daugybą, o kituose paprasčiausiai apsižioplinau sudėdamas".

„Tai, ką dabar man sakai, rodo, kad supranti šį sudėtingą dalyką, - lėtai kalbėjau, - bet per kelias nerūpestingas klaidas tu praradai keturiasdešimt taškų. Galiu daryti išvadą, kad tau užtenka proto suprasti sudėtingas matematines sąvokas, tačiau prieš atiduodamas darbą, turi pasitikrinti, ar nėra skaičiavimo klaidų".

Tiesiog mano akyse iš Polo veido dingo įtampa. Kai jis išėjo iš kambario, pirmą kartą giliai įkvėpiau ir pasijutau taip, lyg pati būčiau išlaikiusi kokį nors testą. Po dešimties minučių Polas grįžo ir pareiškė: „Mama, nesijaudink dėl garažo durų. Labai švelniai plaktuku aš sugebėjau jas ištiesinti".
„Ačiū", - padėkojau sūnui.”

2.  “Mano šuo prišoko prie lango lodamas. Pažiūrėjau ir pamačiau, kad autobusų stotelėje mušasi mano ir kaimynų vaikai. Jie šaukė, kumščiavosi ir spardė vienas kitą. Buvau dar su chalatu, todėl ant didelio popieriaus lapo greitai parašiau — “LIAUKITĖS MUŠTIS” ir pririšau jį prie šuns antkaklio. Tada išleidau šunį į lauką tikėdamasi, kad bėgs prie vaikų. Jis taip ir padarė, įnirtingai lodamas. Kai vaikai pamatė šunį ir perskaitė žinutę, tiesiog abstulbo. Labai nustebę, jie dairėsi aplinkui. Taip jie nustojo muštis”.